vsc logo spalvotas transparent

 


Renkuosi džiaugtis savo kūnu

 merginu foto v4

Pirmadienis, 13 gegužės 2013 14:52
Rate this item
(0 votes)

Medikamentinis gydymas neturėtų tapti valgymo sutrikimų (VS) gydymo pagrindu, bet jis gali papildyti psichoterapinį gydymą arba padėti įveikti fizines ir gretutines psichikos ligas. Gydytojai praktikai dažnai sako – „pagrindinis vaistas yra maistas”, t.y. reguliari ir tinkama mityba. Pastebėta, kad normalizavusis svoriui dažnai išnyksta ir depresijos simptomai, nuotaikų kaita, obsesiškumas.

Nervine anoreksija (NA) sergantiems pacientams medikamentų skiriama siekiant sumažinti pagrindinius sutrikimo simptomus, paskatinti svorio augimą arba susilpninti susijusius nuotaikos svyravimus (Treasure and Schmidt, 2001). Kadangi nedidelį pagerėjimą lydi nepageidaujami poveikiai (pvz., QT intervalo pailgėjimas), mokslininkai linkę daryti išvadą, kad vaistai, kaip papildoma įprasto gydymo priemonė, yra mažai veiksmingi (Vandereycken, 1984). Gydant nervinę bulimiją (NB) vaistai irgi nelaikomi pirmaeiliu pasirinkimu, tačiau esama įrodymų, kad antidepresantai, ypač selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI), prisideda prie persivalgymo impulsų įveikimo. Išsekimas gali taip pat veikti vaistų veikimo mechanizmą, pvz., yra tyrimų, rodančių mažesnį antidepresantų efektyvumą esant mažam estrogenų kiekiui (Halbreich & Kahn, 2000). Antidepresantai gali būti ir mažiau efektyvūs dėl triptofano lygio pakitimų. Dėl pakitimų badaujant, vemiant, dėl dehidratacijos ar hiperhidracijos gali kisti ir farmakokinetika (vaistų absorbavimas, toksiškumas). Kachektiški pacientai, kuriems yra elektrolitų dis-balansas, priklauso didelės širdies sistemos komplikacijų rizikos grupei. Šiems pacientams vaistai, galintys turėti šalutinį poveikį širdies sistemai, turi būti skiriami labai atsargiai ar net išvis neskiriami (pvz., vaistai ilginantys QTc intervalą, – neuroleptikai, tricikliai antidepresantai, makrolidiniai antibiotikai, kai kurie antihistamininiai vaistai).

Gydymo galimybės, pasirinkimai turėtų būti išsamiai aptarti su pacientu, kad šis galėtų pasirinkti. Taip jis labiau tampa atsakingas už savo būklę ir sveikimą. Atsižvelgiant į ligos ambivalentiškumą, motyvacijos didinimas padėtų gydymo efektyvumui. Tik maža dalis NA pacientų nesugeba nuspręsti dėl savo sveikatos ir saugumo.

Išsamesnės Valgymo sutrikimų medikamentinio gydymo gairės, parengtos pasaulio biologinės psichiatrijos draugijų federacijos (WFSBP), išspausdintos biologinės psichiatrijos žurnale, jas galima rasti ir draugijos internetiniame puslapyje www.pri.kmu.lt/Biologine

Psichoterapinės intervencijos
Parenkant efektyviausią gydymo būdą VS kenčiančiam pacientui, reikia atsižvelgti į daugybę aplinkybių: medicininę ir psichologinę riziką, motyvaciją, socialinę pagalbą, komorbidiškumą ir amžių. Dažnai, o ypač NA atveju, planuojant gydymą prireikia suderintų tarpdisciplininių, fizinių, psichoterapinių intervencijų. Linkstama manyti, kad psichoterapija turėtų būti sutelkta į pagrindinių sutrikimus sukėlusių priežasčių išsiaiškinimą ir į ilgalaikes baigtis. Jaunesniems pacientams, ypač tiems, kurie yra priklausomi nuo artimųjų ar globėjų, dažnai pasiteisina šeimos arba sisteminė terapija, Maudsly metodas įtraukiant visus kartu gyvenančius šeimos narius.

Kalbant apie atskiras psichoterapijos technikas, daugiausia duomenų esama apie kognityvinę-elgesio terapiją (KET), nors daug geriau žinomas jos poveikis gydant nuo NB ir persivalgymo sutriki-mo, nei nuo NA kenčiančius pacientus. Daugėja duomenų apie tokias psichoterapijos technikas, kaip palaikomoji ar motyvacinė. Kompleksiniais atvejais galima rinktis tokias specializuotas psichoterapijos technikas, kaip kognityvinė-analitinė terapija (KAT) arba dialektinė-elgesio terapija (DET). Pastaroji veiksminga linkusiems pakartotinai save žaloti pacientams (Treasure and Schmidt, 2003).

Specializuoti Valgymo sutrikimų centrai vadovaujasi psichoterapine paradigma ir savo komandoje turi psichiatrą-psichoterapeutą, psichologą, dietologą, kineziterapeutą. Terapeuto, socialinio darbuotojo ir kitų specialistų konsultacijos organizuojamos pagal poreikį. Specializuotuose centruose gydymas tęsiamas normalizavus ir stabilizavus gyvybines funkcijas terapinėse ligoninėse. Esant pernelyg mažam svoriui psichoterapinis gydymas neveiksmingas.

Kadangi VS kenčiantiems žmonėms dažnai būdingas ambivalentiškumas, įvertinimo nereikėtų atsieti nuo gydymo, nes pirmasis paciento įspūdis apie tarnybą gali turėti didelės įtakos gydymo pasirinkimui. Svarbus motyvacinės terapijos taikymas atsižvelgiant į pasirengimo keistis etapus (žr. 4 lentelę).

Klinikinis atvejis
Pacientė J., 23 metų amžiaus, studijuoja kineziterapiją. Perdėtai susirūpinusi svoriu nuo paauglystės. Kai KMI buvo 21, pradėjo sportuoti norėdama numesti svorį, bėgiojo ilgas distancijas 6 dienas per savaitę 2 kartus per dieną. Kai svoris pradėjo kristi (KMI – 19,8), labai savimi didžiavosi ir dar labiau stengėsi, vengdama „storinančio maisto”. Būdama 18 metų pradėjo badauti: keli riešutai ar obuolys kas antrą dieną, per varžybas – keli šaukštai spagečių. KMI tapo 16, išnyko mėnesinės. Suvalgiusi normalų maisto kiekį, jausdavosi persivalgiusi ir bausdavo save papildomai bėgiodama, kartais po 3–6 val. per dieną, pasportavusi nusiramindavo (KMI – 20,6). Vėliau prisidėjo persivalgymai ir vėmimai po jų, po to badavimai ir perdėtas sportavimas po 2–3 val. per dieną (KMI – 21,2, tačiau amenorėja išliko).

Tuomet kreipėsi į UVS centrą, pradėjo reguliariai adekvačiai maitintis 4–5 kartus per dieną, bet nuolat judėjo, pasitaikius progai bėgiojo, net skaitydavo vaikščiodama. Vėl pradėjo mesti svorį ir nutraukė gydymą. Ribojo maistą, badavo, sportuodavo po 6 val. per dieną, dalyvaudavo maratonuose. Pradėjo vemti po 15–20 kartų per dieną (KMI – 17). Keletą kartų nualpusi buvo vėl hospitalizuota į UVS centrą, kur slapta tęsė sportavimą, nuolat judėdavo, normalizavus somatinę būklę ir pradėjus augti svoriui, gydymą vėl nutraukė.

1 lentele

Pacientai nuolat abejoja gydymu – tai jaučiasi beviltiški ligoniai, tai „sveiki”, pasirinkę savo gyvenimo būdą ir ligą kaip identifikaciją, nieko nenori ar bijo keisti. Todėl ir pradėjus gydymą motyvacinė terapija išlieka aktuali.

Paprastai svorio normalizavimo fazė priimama su didžiuliu distresu ir baime, kad svorio augimas niekada nesiliaus. Būtina motyvuoti gydytis pabrėžiant atsirandančius pasikeitimus – gerėjančią fizinę savijautą, šalčio pojūčio mažėjimą, mažesnį nuovargį, geresnį miegą, mažėjančias mintis apie maistą, o ypač „poilsį nuo vėmimų” ir pan. Būtina paaiškinti ir galimą staigų svorio pakilimą dėl vėmimų nutraukimo, kuris vyksta dėl skysčių retencijos. Kiekvieną kartą aptariant, kas vyksta su organizmu, išsakant nerimą ir aptariant strategijas, neleidžiama pabėgti, kaip įprasta šiems pacientams, į patologinį elgesį be jokios refleksijos. Refleksija, supratimas, kas vyksta, – vienas labiausiai padedančių motyvuoti gydytis žingsnių. Kai pacientas po truputį atgauna savo paties elgesio kontrolę, dažnai naudinga paklausti: „kieno dabar tai sprendimas – jūsų ar anoreksijos?”

2 lentele

Kuo labiau ribojamas maistas ar kuo intensyvesnis šalinantis elgesys, tuo intensyvesni persivalgymai, po kurių vėl vyksta mėginimas sukontroliuoti svorį kompensaciniu elgesiu.

3 lentelė. Motyvacinio interviu principai
tikėkitės ambivalencijos. Negali tikėtis iš VS paciento „iš tikrųjų norėti pasikeisti”. Padrąsinkite pacientus pasiskaityti daugiau informacijos iš patikimų šaltinių, tokių kaip knygos, internetas, centro paruošta medžiaga, tyrimų rezultatų, kad galėtų patys įvertinti neigiamas ligos pasekmes ir suvokti privalumus (antrinę naudą). Supratimas leis pacientams kovoti atsisakant ligos „privalumų”.
Parodykite empatiją. VS – nesėkmė, bet ne nusikaltimas! Naudokite atvirus klausimus ir atspindintį aktyvų klausymąsi; nekelkite įtampos su „bet” konfrontavimu. Žmonės labiau linkę laikytis nuostatų, kurias patys išsako!
„riedėkite” kartu su pasipriešinimu. Jei pastebite, kad jau įsitraukėte į kovą atakuodami VS, o pacientas gina ligą, STOP! Pripažinkite tai ir kompensuokite. Susitarkite kartu žiūrėti iš paciento labiausiai prieinamos tam momentui gerovės pusės; net jeigu tuo momentu darote kitokias prielaidas.

Palaikykite sarankišką efektyvumą. Palaikykite viltį, parodykite, kad tikite pasveikimu. Paremkite ir padrąsinkite paciento pastangas. Pastebėkite kitas sritis, kuriose pacientui sekasi. Padėkite sudaryti realistinį sveikimo planą, individualius tikslus ir tikrinkite, priminkite, vertinkite kartu žengtus žingsnelius.

4 lentele

Prekontempliacijos etape pacientas nemato problemos ir prasmės keistis. Kontempliacijos – pacientas ambivalentiškas, įsisąmoninęs galimybę ir kartais net norą keistis, bet taip pat suvokia sunkumus ir pavojus mėginant keistis. Pasiruošimo stadijoje daug mąstymo ir veiksmų planavimo. Palaikymo stadija – esminė norint įtvirtinti naujus įgūdžius, išmokti įveikti „slidinėjimus“ ir tikrus atkryčius. Sveikstant paprastai patiriami keletas atkryčių. Pacientai juda iš vienos stadijos į kitą dienos (kartais net valandų) laikotarpiu ir gali būti kiekvieno elgesio skirtingose stadijose – gali norėti keisti persivalgymus, vėmimus, piktnaudžiavimą laisvinamaisiais, bet būti ambivalentiški dėl perdėto sportavimo, ir prekontempliacijoje dėl išlikimo kiek galima plonesnei.

Read 3824 times

Svetainės medis