vsc logo spalvotas transparent

 


Renkuosi džiaugtis savo kūnu

 merginu foto v4

Pirmadienis, 13 gegužės 2013 14:44
Rate this item
(0 votes)

Didžiausias valgymo sutrikimų (VS) lygis bendrojoje populiacijoje tarp paauglių merginų nuo 13 iki 19 metų amžiaus – 50,8 atvejų iš 100 000 per metus (NICE). Toliau aptarsime gydymo problemas, sutelkdami dėmesį būtent į šią amžiaus grupę.

Somatinių komplikacijų ir mirtingumo apžvalga

Nuo VS kenčiantiems pacientams reikalingi nuolatiniai fizinės sveikatos patikrinimai, siekiant visapusiškai įvertinti su šiais sutrikimais susijusią riziką. Jos numatymas turėtų būti vertinamas kaip gydymo pasiekimas.

Fizines VS komplikacijas galima suskirstyti į šias grupes:

  • badavimo sukeltos komplikacijos (dažniausiai pasireiškiančios sergant NA);
  • šalinančio elgesio sukeltos komplikacijos;
  • komplikacijos, susijusios su tam tikromis lydinčiomis fizinėmis būklėmis (tokiomis, kaip diabetas ar nėštumas);
  • sulėtėjusio augimo ar nepakankamo vystymosi sukeltos komplikacijos; labiausiai paveikiamas kaulų augimas ir reprodukcinė sistema;
  • nesubalansuotos dietos laikymosi sukeltos komplikacijos (pvz., vartojant per daug skaidulinio maisto ir per mažai riebalų);
  • komplikacijos, atsirandančios vėl pradėjus normaliai maitintis.

Pasirengimas keistis, prisiimti atsakomybę, tikrai norėti, kad valgymas daugiau nedominuotų kiekvieną gyvenimo akimirką, matyt, ir yra pati svarbiausia išgijimo sąlyga. Nors VS gali palikti ilgalaikę žymę, tačiau pastangos keistis, gebėjimas priimti save, susitaikyti su praeities įvykiais ir atsikratyti gėdos gali tapti postūmiu permainingame sveikimo kelyje.

Kliniškai labai svarbu įvertinti galimas sudėtingas komplikacijas ar mirties riziką. Ilgalaikių tyrimų duomenimis, sergantiesiems NA yra beveik 10 kartų didesnė mirties rizika nei sveikiems žmonėms to paties amžiaus ir lyties grupėje. Mirtingumas susijęs su mitybos nepakankamumu, svorio kontroliavimo metodais ir savižudybėmis. Tyrimų duomenimis, 54 proc. šių ligonių miršta dėl VS komplikacijų, 27 proc. nusižudo 19 proc. miršta dėl nenustatytų ar kitų priežasčių (Nielsen, 2001).

Hospitalizavimo kriterijai įvairiose šalyse labai skiriasi. Pavyzdžiui, Amerikos psichiatrų asociacija (APA, 2000) rekomenduoja gydyti stacionare, esant KMI 2 ar netekus svorio >20 proc. Tiek JAV, tiek Australijoje pacientai dažnai hospitalizuojami trumpam laikui siekiant stabilizuoti fizinę būklę terapijos skyriuose. Jungtinėje Karalystėje (JK) hospitalizuojama, esant KMI 2. Daugelio centrų tikslas – visiškas svorio normalizavimas, todėl hospitalizuojama ilgam. Tarp KMI ir somatinės rizikos nėra tiesioginės linijinės priklausomybės. Vaikai turi mažesnę riebalų masę, todėl jiems komplikacijos prasideda anksčiau kai svorio netenka mažiau (Irwin, 1984).

Pailgėjęs QT intervalas gali paskatinti gyvybei pavojingas aritmijas ir būti staigios mirties priežastis. Pailgėjęs QT intervalas EKG buvo užfiksuotas 7 dienos iki staigios mirties (Isner, 1985). Neįprastai mažas albumino kiekis serume ir mažas svoris – vieni tikslesnių žymenų, numatant ir stengiantis išvengti letalios baigties (Herzog et al., 1997).

Pradinis kontaktas ir gydymo planavimas 
Su sergančiaisiais VS gali susidurti įvairių sričių specialistai. Kai kurie pacientai gali išsakyti specialistams savo VS simptomus ir būdingą elgesį. Tačiau daugelis slepia jiems kylančius fizinius ar psichologinius sunkumus, nes nėra pasirengę tam, kad tai yra VS simptomai, ir sąmoningai nenori atskleisti tiesos. Tuomet informaciją gali suteikti paciento artimieji. Pats svarbiausias žingsnis, įvertinant valgymo sutrikimus, – būti pasirengus tokio sutrikimo galimybei. Tarp paauglių tai 3-čia pagal dažnį lėtinė liga po astmos ir nutukimo.

Atliekant įvertinimą, reikėtų laikytis šių principų:

  • išlaikyti nešališkumą
  • remti, bet ne smerkti
  • teigiamai motyvuoti
  • siekti susitarimo
  • įvertinti riziką
  • gerbti paciento teisę į privatumą

VS kenčiantiems žmonėms būdingas ambivalentiškumas. Jie nelinkę atskleisti savo ligos simptomų ir elgesio, nėra įsitikinę, ar nori gydymo, o kartais net aktyviai jam priešinasi. Šią ambivalenciją lemia nemažai priežasčių. Visų pirma pacientams gali atrodyti, kad jie bus kritikuojami arba su jais bus nemaloniai elgiamasi. Toks įsitikinimas gali atsirasti dėl gėdos jausmo, kuris patiriamas įsitraukus į dirbtinai susikelto vėmimo ir nuolatinio persivalgymo ratą, „nesugebėjimo savęs kontroliuoti“. Be to, jį gali stiprinti suvokimas, kad šiam neadekvačiam elgesiui įveikti prireiks didžiulių pastangų. Pacientai gali būti girdėję neigiamų atsiliepimų apie gydymą arba bijoti priverstinio gydymo. Kartais NA sergantys pacientai priima savo ligą kaip itin vertingą gyvensenos galimybę ar net vienintelį įmanomą gyvenimo pasirinkimą. Daugelį pacientų gąsdina gydymo pasekmės, kad jie ne susigrąžins svorį, o sustorės. Gali baimintis, kad, liovęsi dirbtinai susikelti vėmimą, t.y. praradę kompensacinio elgesio galimybę, taps beginkliai prieš impulsyvų nuolatinį persivalgymą ir nepaliaujamai storės. Empatiškas specialisto konsultavimas padeda išsklaidyti pacientų baimes, be to, turi įtakos gydymo baigčiai. Didelis dėmesys paprastai skiriamas VS sukeltoms fizinėms komplikacijoms, panaudojant jas teigiamai motyvacijai.

Gydymo tikslai
Ypač skiriasi suaugusiųjų ir vaikų bei pa-auglių gydymo tikslai NA atveju. Suaugusiems fizinis vystymasis jau pasibaigęs, o antruoju atveju jis dar tęsiasi. Jei gydant NA sergančius suaugusius stengiamasi sugrąžinti iki ligos buvusią fizinę sveikatos būklę, tai, gydant jaunesnius pacientus, atsižvelgiama į tolesnį lytinį brendimą ir augimą. Sveikas svoris yra apskaičiuojamas turint omeny spartesnį augimą. Dėl šių aplinkybių gali tekti pailginti gydymo trukmę, nors pradžioje ir atrodytų, kad dėl trumpesnio laikotarpio nuo ligos pradžios ir pats gydymas turėtų būti trumpesnis. Reikėtų nepamiršti ir vaikų farmakodinaminių ir farmakokinetinių ypatumų.

Nors tvirta specialisto pozicija gali paskatinti tam tikrą svorio priaugimą NA atveju gydytojai praktikai linkę skirti vis didesnį dėmesį įsipareigojimui ir pozityviai motyvacijai, ypač jei siekiama, kad trumpalaikiai gydymo pasiekimai būtų įtvirtinti. Specializuoti centrai labiau atsižvelgia į motyvacijos svarbą paciento įvertinimui ir įtraukimui į gydymąsi (Treasure, Bauer, 2003).

Dažniausiai gydant suaugusius pacientus siūloma remtis jų sutikimu, suteikus jiems visapusę informaciją apie gydymą. Tačiau pavieniais atvejais, ypač kai pacientai serga nervine anoreksija (NA), to neįmanoma padaryti. NA pakerta pagrindinius individo gebėjimus savarankiškai gyvuoti, rūpintis savimi ir užtikrinti savo sveikatą bei saugumą. Jungtinėje Karalystėje (JK) Sveikatos departamentas numato, kad NA serganti pacientė, kuri nepajėgia įvertinti savo prastos būklės, gali nesuvokti jai teikiamos informacijos ir nesugebėti ja pasinaudoti, o kartu ir nepajėgti priimti pagrįsto sprendimo dėl gydymo. Tačiau vis dėlto stengiamasi gydymą grįsti formalių ir neformalių terapinių technikų derinimu, teigiamos motyvacijos skatinimu ir galimybe pirmiausia išmėginti nepriverstinį gydymą.

Perėjimo iš vaikystės į paauglystę tarpsnis gali sukelti tam tikros painiavos dėl asmens teisių ir pareigų. Papildomų sunkumų kyla, kai, viena vertus, reikia informuoti tėvus ir globėjus apie iškilusią riziką, kita vertus, kiek įmanoma gerbti jauno žmogaus teisę į privatumą. JK vyresni nei 16 metų vaikai, kurie yra kompetentingi suprasti jiems teikiamą informaciją ir priimti sprendimą dėl gydymo, taip pat turi teisę spręsti dėl jiems suteiktos informacijos atskleidimo arba laikymo paslaptyje. Tai liečia ir gydymą, ir nenorą, kad apie tai sužinotų tėvai. Tačiau jei kompetentingas paauglys atsisako gydymo, kai jo gyvybei gresia pavojus, specialistų pareiga nepaisyti teisės į privatumą ir informuoti asmenis, kurie už jį atsakingi, kitaip tariant, kurie gali duoti būtiną sutikimą gydyti. Lietuvoje formaliai nėra išskiriamas paauglystės amžius ir visa nehomogeniška grupė priskiriama vaikams, kas ypač apsunkina tęstinį, nuoseklų VS gydymą ir tarnybos organizavimą.

Read 3755 times

Svetainės medis